SOCIALINIŲ IR EMOCINIŲ ĮGŪDŽIŲ UGDYMO SVARBA

Mokėti atpažinti savo jausmus, juos įvardinti ir reikšti yra labai svarbus įgūdis. Vaikai šių dalykų pradeda mokytis nuo pirmųjų gyvenimo dienų, kai jų artimiausi žmonės, dažniausiai mama ir tėtis, matydami vaiko reakcijas ima spėlioti ir garsiai įvardija, kokius jausmus naujagimis galimai jaučia. Pasak Giedrės Slušnienės ir Viktorijos Stadnik (2024), šeimos vaidmuo yra labai svarbus formuojant vaiko elgesio modelius ir emocinį intelektą, o vaikai, kurių emocinis intelektas aukštesnis, yra socialesni, labiau linkę bendradarbiauti, pasaulį vertina optimistiškiau ir geriau geba spręsti įvairias problemas.

Augdami vaikai emocijas pažinti ir reikšti mokosi ugdymo įstaigose iš pedagogų bei bendraamžių, todėl labai svarbu, kad vaikai ankstyvame amžiuje turėtų galimybę lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą ir lavėti. Jei asmuo neturi pakankamų emocinio raštingumo įgūdžių, jam dažnai trūksta ir socialinių įgūdžių. Socialinių įgūdžių pagrindą sudaro bendravimas su kitais žmonėmis, gebėjimas tinkamai reaguoti ir prisitaikyti prie sudėtingų situacijų, išvengti tarpusavio konfliktų. Jei asmuo negeba atpažinti, reikšti ir valdyti savo emocijų, jam kyla sunkumų užmezgant ir išlaikant santykius su kitais visuomenės nariais. Gebėjimas kurti tarpasmeninius santykius labai svarbus siekiant tinkamai funkcionuoti visuomenėje.

Žemo emocinio intelekto vaikai negeba įvardinti net pagrindinių jausmų ir nemoka jų išreikšti tinkamai būdais. To priežastys gali būti įvairios: jie augo socialiai apleisti, neišmoko emocijų reikšti, arba išmoko jas slėpti. Pasitaiko, kad slepiant emocijas jų susikaupia tiek daug, kad tą vidinį skausmą pakelti labai sudėtinga. Bandant ieškoti išeičių skausmui sumažinti, imama žaloti save. Dominika Vasilevska ir Laura Nedzinskienė (2021) straipsnyje „Paauglių savęs žalojimas, jo paplitimas, rizikos veiksniai ir prevencijos galimybės: literatūros apžvalga“ teigia, kad savižalą iliustruoja faktas, jog ji labiausiai paplitusi tarp žmonių, kuriems būdinga aleksitimija, t. y. emocijoms išreikšti trūksta žodžių, todėl vidiniams išgyvenimams atskleisti pasirenkamas savęs žalojimas.  Pasak Vidos Gudžinskienės (2023), vaikai ir jaunuoliai, kurie augdami šeimoje patyrė smurtą, psichologinę įtampą ir pasikartojančias stresines situacijas, dažnai būna uždari ir neįgiję būtiniausių socialinių įgūdžių, todėl juos svarbu ugdyti specialistams.

Socialiniai darbuotojai dirbami su sunkumus patiriančiomis šeimomis ugdo paslaugų gavėjų emocinį raštingumą bei socialinius įgūdžius tam, kad jie gebėtų efektyviau prisitaikyti visuomenėje. Socialiniai darbuotojai padeda asmenims, atsidūrusiems krizinėje situacijoje. Siekiant stabilizuoti emocinę būseną, paslaugų gavėjai nukreipiami psichologų konsultacijoms. Socialinio darbuotojo konsultacijų metu taikomi įvairūs metodai, kurie padeda geriau suprasti savo jausmus, skatinama juos įvardinti, aptariami tinkami stiprių jausmų reiškimo būdai, mokoma nusiraminti. Paslaugų gavėjų vaikai individualių konsultacijų ar grupinių užsiėmimų metu mokomi atpažinti jausmus, juos įvardinti, bei sužino ir išbando įvairius susireguliavimo ir nusiraminimo būdus. Taip pat vaikai lanko socialinių ir emocinių įgūdžių užsiėmimus, jų metu mokosi išgirsti kitus, palaukti savo eilės norint išsakyti nuomonę, sakyti komplimentus, atskirti, koks yra geras draugas, o koks netinkamas, daugiau sužino apie patyčias ir kaip jas stabdyti. Vedant socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo užsiėmimus Elektrėnų savivaldybėje gyvenantiems vaikams pastebima, kad daugumos vaikų emocinis raštingumas yra žemas. Vaikams sunku įvardinti, kaip jie jaučiasi atvykę į užsiėmimus, kokius jausmus jautė būdami mokykloje ar bendraudami su draugais. Dažniausiai įvardija: „viskas gerai“, „blogai“, „normaliai“. Pastebima, kad šie vaikai uždaresni, turi mažiau draugų, net yra patyrę patyčias iš bendraamžių. Iš vaikų pasakojimų galima suprasti, kad namuose jie mato tėvus pykstančius, liūdinčius, tačiau tėvai žodžiais savo jausmų neįvardija, bet parodo elgesiu: pakeltas balso tonas, durų trankymas, ašaros, nenoras bendrauti. Būtų naudinga, jei tėvai jausdami pyktį, baimę, liūdesį ar kitus jausmus, juos įvardintų, o vaikai galėtų iš jų pasimokyti ir plėsti savo jausmų žodyną.

Žvelgiant į visumą, tampa aišku, kad socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymas nėra tik trumpalaikė pagalba krizių ištiktoms šeimoms – tai pamatas saugesnei ir supratingesnei visuomenei kurti. Mokydami vaikus ir jų tėvus įvardyti savo jausmus žodžiais, o ne veiksmais ar skausmu, suteikiame jiems stipriausią įrankį gyvenime – gebėjimą suprasti save ir kurti sveikus ryšius su kitais. Galiausiai, kiekvienas užsiėmimuose ištartas naujas jausmo žodis yra mažas, bet reikšmingas žingsnis link emocinės laisvės ir šviesesnės ateities. Specialistų rankomis tiesiamas emocinis raštingumas tampa stipriausia apsauga, leidžiančia kiekvienam vaikui pasijusti matomam, išgirstam ir saugiam šiame pasaulyje. Mūsų visų pareiga padėti pagrindus sveikos visuomenės augimui.

Straipsnio autorė:

Elektrėnų socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai padalinio vedėja socialiniams reikalams Eglė Grigaliūnienė.