KAD GALĖTUM PADĖTI KITIEMS – TURI PASIRŪPINTI SAVIMI: SOCIALINIO DARBUOTOJO PSICHOLOGINĖS STIPRYBĖS SVARBA PROFESINĖJE VEIKLOJE

Socialinis darbuotojas – tai žmogus, kuris kasdien tampa tiltu tarp pagalbos ir vilties. Jo darbas – ne tik spręsti problemas, bet ir stiprinti žmonių gebėjimą įveikti sunkumus ir atrasti savo galias. Tai profesija, kurioje svarbiausi įrankiai – empatija, kantrybė ir žinios, o didžiausias tikslas – žmogaus gerovė. Tačiau socialiniai darbuotojai susiduria ir su įvairiais sunkumais ir iššūkiais savo kasdienėje praktikoje, nes jų darbas apima sudėtingus žmogaus gyvenimo aspektus, tokius kaip emociniai, socialiniai, psichologiniai ir ekonominiai veiksniai. Yra žinoma, kad, žmonės, kurių profesija susijusi su rūpinimusi kitais, tarp jų ir socialiniai darbuotojai, neretai per tam tikrą laiką išnaudoja savo teigiamų emocijų išteklius, patiria stresą ir sunkiai įveikia jo pasekmes. Tokiai būsenai užsitęsus, galimas visiškas fizinių jėgų ir psichikos išsekimas, o tai paveikia asmens motyvaciją, požiūrį ir elgesį.

Socialinių darbuotojų psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimas yra svarbus procesas, kuris leidžia nustatyti ir įvertinti įvairius faktorius, galinčius turėti neigiamą įtaką socialinių darbuotojų sveikatai, gerovei ir profesiniam veikimui. Psichosocialiniai rizikos veiksniai gali turėti ilgalaikį poveikį jų sveikatai ir darbo efektyvumui. Kaip gi padėti darbuotojams?

Kopenhagos klausimynas – vienas iš plačiausiai naudojamų klausimynų, skirtų organizacijų darbo sąlygų, psichosocialinių rizikos veiksnių ir jų poveikio darbuotojų fizinei bei psichinei sveikatai įvertinimui. Rūpinantis darbuotojų sveikata ir gerove, Elektrėnų socialinių paslaugų centre 2023 m. spalio – lapkričio mėnesiais vyko psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimas, atnaujintu COPSOQ (Kopenhagos klausimyno) II versija, kurioje atsižvelgiama į modernias darbo sąlygas ir darbuotojų poreikius pasitelkiant „Veritas Bona“ įmonės pagalbą. Tyrimas buvo vykdomas anketavimo būdu. Šio tyrimo/ vertinimo tikslas – identifikuoti ir įvertinti visus esamus ar galimus atsirasti psichosocialinius rizikos veiksnius darbo aplinkoje bei užtikrinti saugą ir sveikatą, pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus.

Išanalizavus gautus duomenis, iš 23 profesinės rizikos veiksmų, tik 1 rizikos veiksnys viršijo santykinės ribinės reikšmės vertę: emociniai reikalavimai – darbuotojai patiria stresą tuomet, kai jaučia, kad jiems keliami reikalavimai neatitinka jų galimybių įvykdyti šiuos reikalavimus. Šiam rizikos veiksniui buvo numatytos rizikos šalinimo ir mažinimo priemonės: darbuotojams, dirbantiems su paslaugų gavėjais, organizuojami mokymai temomis, kaip susitvarkyti su emociniais išgyvenimais patiriamais iš kitų asmenų, o padalinio vedėjui išklausyti efektyvaus vadovavimo mokymus. Darbuotojai, kurie sunkiai išgyvena patiriamas darbe emocijas, turi galimybę bendrauti su psichologais, dalyvauti intervizijų ir supervizijų susitikimuose. Intervizijos organizuojamos kartą per ketvirtį, o esant poreikiui teikti sau pagalbą – dažniau. Supervizijos mokymai taip pat organizuojami kiekvienus metus po 16 akademinių valandų, per kurias darbuotojai iš Pagalbos šeimai padalinio gali išsiventiliuoti. Individualūs  pokalbiai su padalinio vedėja apie darbo krūvį, situacijų darbe aptarimą.  Darbuotojams buvo sudarytos sąlygos anonimiškai į tam skirtą dėžutę, pranešti apie patiriamus išgyvenimus, stresą, smurtą, erzinimą ar jo grėsmę. Padalinio vedėjas išklausė mokymus,  efektyvaus vadovavimo tema.

 4 rizikos veiksniai priartėjo prie santykinės ribinės vertės (tačiau jos neviršijo),  kada stresas labiau išreikštas ir galimas jo neigiamas poveikis darbuotojų psichologinei sveikatai. Vienas iš jų buvo darbo ir šeimos konfliktai, kuriuos sukelia darbo nesuderinamumas su šeimomis (arba darbo) poreikiais. Šis rizikos veiksniui šalinti / mažinti, buvo sprendžiamas darbuotojams išklausius mokymus apie laiko planavimą ir užtikrinus darbų tęstinumą esant komandos narių pasikeitimui. Dar vienas rizikos veiksnys buvo – subjektyvi sveikata. Šiam rizikos veiksniui kaip ir prieš rizikos veiksnių vertinimą, palikta galimybė darbuotojams darbo metu vykti pas gydytojus, bei naudotis sveikatos gerinimo dienomis profesinės sąjungos nariams. Darbuotojai jautė ir smurto grėsmę, kurios rizikai mažinti buvo organizuoti mokymai apie „bendravimą su agresyviais klientais“, patarta lankytis šeimose po du darbuotojus, esant grėsmei, taip pat paslaugų gavėjai buvo supažindinti su abipusiu pagarbiu bendravimu. Paskutinis rizikos veiksnys buvo – erzinimas. Mažinimu/ šalinimui buvo organizuojamos intervizijos, kurios organizuojamos kartą per ketvirtį, o esant poreikiui teikti sau pagalbą – dažniau. Jų pagalba specialistai  gali pasidalinti patirtimi, padėti iškilus iššūkiams sprendžiant problemas, specialistai gauna emocinį palaikymą ir stiprina komandinę dvasią. Supervizijos mokymai taip pat yra organizuojami kiekvienus metus po 16 akademinių valandų, per kurias Pagalbos šeimai padalinio darbuotojai gali išsiventiliuoti, analizuoti savo darbą, reflektuoti ir tobulinti savo darbo kokybę. Rekomenduota organizuoti ,,Komandos stipinimo dieną“, kuri buvo suorganizuota. Jos dėka buvo pagerintas komandos narių bendradarbiavimas, ryšiai ir pasitikėjimas vienas kitu.  Atliekant įvairias užduotis, mokėmės vienas kito atidžiau klausytis ir supratome, kad padedant vienas kitam, tikslus pasiekti galime kur kas greičiau.

Darbuotojams jų atliekamas darbas yra reikšmingas ir aukštai vertinama atliekamo darbo svarbą,  darbuotojai jaučia, kad yra pakankamai informuojami apie būsimus sprendimus, pokyčius. Darbuotojams aišku, kaip atlikti savo darbą, ko iš jų tikisi tiesioginis vadovas, darbuotojai sulaukia pakankamai vadovybės palaikymo, dėl savo atliekamo darbo, jie aiškiai žino už ką yra atsakingi savo darbo vietoje ir ko iš jų tikisi vadovai. Padalinio darbuotojų darbai yra tinkamai planuojami.

Profesinės rizikos veiksnių tyrimo tikslas buvo ne tik nustatyti rizikos veiksnius, bet ir rasti būdus, kaip juos valdyti, užkirsti kelią pervargimui ir užtikrinti geresnį socialinių darbuotojų darbo ir gyvenimo kokybės balansą. Žurnale „Socialinis darbas. Patirtis ir metodai“,  Aistė Bičkutė  ir Nijolė Liobikienė įvardija, kad, socialinis darbas yra viena iš tokių profesijų, kurioje dirbant būdinga susidurti su rizika, patirti agresyvų elgesį iš klientų. Tai suvokdami, socialiniai darbuotojai, be numatytų rizikos mažinimo/šalinimo priemonių patys rūpinasi savo emocine ir fizine sveikata: lanko sporto užsiėmimus, eina pasivaikščioti, skaito knygas ar žiūri filmus, kurie leidžia atsipalaiduoti po darbo.  Praktikuoja kvėpavimo pratimus, kurie mažina stresą, nuovargį, padeda susikaupti. Atlieka progresyvias raumenų relaksacijos pratimus, autogenines treniruotes, mandalų spalvinimo terapiją. Turi galimybę lankyti psichologo konsultacijas. Ir pabaigai pacituosiu savo mėgstamus Dalai Lamos žodžius: ,,Mes nesukursime taikos Žemėje, jei pirmiau nesukursime jos savo širdyje…“

Straipsnio autorė – socialinė darbuotoja darbui su šeimomis Estela Ambraževičiūtė.