Visuomenėje dažnai vyrauja įsitikinimas, kad socialinę riziką patiriančios šeimos nemyli savo vaikų, tyčia jų neprižiūri, neatsakingai elgiasi ar nepaiso vaikų poreikių. Nepaisantys visuomenės normų, pikti, konfliktuojantys tėvai, linkintys bloga savo vaikams – ar ne toks yra dažnas požiūris?

Tai – stigma, su kuria reikia kovoti. Iš tiesų dažna šeima, kuriai per sunku savarankiškai susidoroti su iškilusiais sunkumais, neretai kenčia ir nuo priklausomybių arba išgyvena krizę, kuriai suvaldyti trūksta asmeninių resursų. Tokioms šeimoms teikiamos socialinės paslaugos, siekiant stiprinti šeimos socialinius ir tėvystės įgūdžius. Socialinis darbuotojas, atsižvelgdamas į  šeimos situaciją, padeda įgyti higienos įgūdžių, susidaryti tvarkymosi grafiką ir reguliariai jo laikytis, moko skaičiuoti biudžetą, taupyti, susidaryti pirkinių sąrašą, netgi – gaminti. Pamažu, nuosekliai dirbant, anksčiau nė vakarienės neruošusi mama įgalinama kokybiškai pasirūpinti savo vaiku bei namais, gaminti sveiką maistą, palaikyti švarą namuose, užtikrinti vaikų sveikatos priežiūrą, jų ugdymą, vaikų dienos užimtumą ar riboti ekranų laiką.

Finansinės problemos, ypač jei vienas iš tėvų nedirba, taip pat prisideda prie socialinių sunkumų. Sprendžiant šeimų ekonominės gerovės užtikrinimo problemas labai svarbu, kad numatomos priemonės turėtų prevencinį, įgalinantį pobūdį, susijusį su sąlygų bei galimybių sudarymu šeimoms pačioms spręsti iškilusias problemas. Tam ir yra socialinis darbuotojas: jis  kaip tiltas tarp šeimos, jos problemų bei sprendimų. Pokyčiai gali būti didžiuliai ir šeima po kurio laiko pradeda keistis. Tačiau, kad tai vyktų nuosekliai, labai svarbų vaidmenį turi paslaugos gavėjo ir darbuotojo tarpusavio teigiamas ryšys, taip pat socialiniam darbuotojui svarbu turėti reikiamas kompetencijas ir įgūdžius, kurie sėkmingai padėtų ugdyti ir palaikyti paslaugų gavėjų savarankiškumą.

Deja, priežasčių, dėl kurių šeimai prireikia socialinio darbuotojo pagalbos, yra ir kur kas rimtesnių. Priklausomybės tame turi stiprų, kartais lemiamą svertą. Statistikos departamento duomenimis, net 48 procentai Lietuvos vyrų ir 16 procentų moterų alkoholį vartoja problemiškai.  Jei šeimai yra skiriama pagalba dėl žalingo alkoholio vartojimo, socialinis darbuotojas dažniausiai padeda susivokti paslaugų gavėjui ir pripažinti esamą problemą, motyvuoja pradėti gydytis. Socialiniai darbuotojai  gali padėti kenčiantiems nuo priklausomybių, informuoti apie gydymosi būdus, galimybes, rasti  tinkamiausią šeimai pagalbos būdą ir pradėti spręsti priklausomybės problemą. Nors socialinis darbuotojas ir pats konsultuoja priklausomybių klausimais, tačiau dažniausiai nukreipia pas reikiamus specialistus, į Anoniminių Alkoholikų draugiją arba priklausomybių konsultantus. Jis randa tinkamas gydymo įstaigas, padeda kreiptis į jas ir sveikti. Priklausomybė yra liga ir to nesuprantantys gali pasmerkti jau ir taip kenčiančią šeimą. O socialinis darbuotojas padės eiti sveikimo keliu, taip pat palaikys, bus kartu, lydės į įstaigas. Tokiu sunkiu laikotarpiu specialisto palaikymas ir bendravimas yra labai svarbus. Gauti pagalbos, užuot pasmerkimą – kartais tiek tereikia, kad žmogus imtų keisti savo gyvenimą.

Kita opi problema – tėvų nesutarimai skyrybų metu. Kai kurioms šeimoms socialinių darbuotojų pagalbos prireikia būtent besiskiriant, kai nesutariama dėl tėvų bendravimo su vaikais tvarkos bei nežinoma, kaip tinkamai iškomunikuoti vaikui, kas vyksta šeimoje. Tokius sunkumus išgyvenančioms šeimoms teikiama teisinė, mediacinė ir net psichologo pagalba. Tėvai gali dalyvauti grupiniuose užsiėmimuose, gali būti nukreipti į tėvystės mokymus. Padedant ir konsultuojant socialiniam darbuotojui, skyrybų krizė šeimoje išgyvenama sklandžiau.

Svarbi socialinio darbuotojo pareiga, žinoma, pirmiausia yra apsaugoti vaikus, kurie patiria įvairias grėsmes: fizinį, psichologinį, seksualinį smurtą, nepriežiūrą. Kilus pavojui vaiko saugumui ar gyvybei yra informuojamos atitinkamos tarnybos dėl pagalbos užtikrinimo, imamasi atitinkamų veiksmų. Socialinis darbuotojas informuoja, konsultuoja, nukreipia į reikiamas įstaigas ar palydi, tarpininkauja, bendradarbiauja teikiant reikiamą pagalbą šeimai. Taigi, didžiausias socialinio darbuotojo tikslas yra pagalba vaikui stiprinant jo šeimą, kad vaikas augtų saugus.

Socialinių įgūdžių ugdymas, gydymasis nuo priklausomybių, pagalba ir palaikymas šeimos krizių atveju, vaiko teisių užtikrinimas, pagalba sprendžiant finansinius sunkumus – tai galimybės, kurias gali pasiūlyti socialinis darbuotojas. Tad iškilus netikėtiems gyvenimo atvejams, kai šeimai susitvarkyti su problemomis darosi per sunku,  svarbu, jog jos žinotų ir kreiptųsi į įstaigas, kurios teikia pagalbą šeimoms, tam, kad gavus reikiamą pagalbą, šeima galėtų savarankiškai funkcionuoti tapti vientisa, darni, socialiai atsakinga ir galinti pasirūpinti kiekvienu šeimos nariu.

Iškilus netikėtiems gyvenimo atvejams, kai vienam susitvarkyti su problemomis darosi per sunku galite kreiptis į socialines paslaugas teikiančias įstaigas, organizacijas dėl pagalbos šeimai paslaugų.

Straipsnio autorė:

Elektrėnų socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja darbui su šeimomis Sandra Senkevičienė