Socialinio darbuotojo paslaugų gavėjai – tai paprasti žmonės, kurie kiekvieną dieną vaikšto tarp mūsų, yra mūsų pažįstami, draugai ar giminės. Kartais nutinka gyvenime sudėtingų įvykių, kai pačiam savarankiškai su iškilusiomis problemomis tvarkytis pasidaro sudėtinga, išgyvenama krizė tampa per sunki, tokiais atvejais pagalbą siūlo socialinis darbuotojas. Į krizę patekęs žmogus ne visada priima siūlomą pagalbą noriai – juk išgyvenant sunkų periodą, juolab jei jis tęsiasi ilgą laiką, sunku patikėti, kad kažkas gali tau padėti. Šiuo straipsniu skaitytoją siekiame supažindinti su socialinės priežiūros šeimoms paslaugų gavėjų nuomone apie socialinį darbuotoją, jų išankstinėmis nuostatomis ir pasikeitusiu požiūriu į paslaugų teikėją. Rengiant šį pranešimą buvo taikytas interviu metodas, pokalbyje dalyvavo trys asmenys V. B., L. S ir J. A., kurių šeimoms buvo teikiamos socialinės priežiūros šeimoms paslaugos.  

Pokalbio metu vienos iš 3 paslaugos gavėjų V. B. buvo paprašyta pasidalinti savo istorija ir patirtimi su socialiniais darbuotojais. Moteris teigė, kad „pradėjus gauti socialinės priežiūros šeimoms paslaugas požiūris į socialinius darbuotojus buvo neigiamas. Buvau tvirtai įsitikinusi, o gal tiesiog pati save bandžiau įtikinti, kad mano šeimoje nėra problemų, ir šių paslaugų man (mano šeimai) nereikia. Tuo metu socialinis darbuotojas atrodė kaip šeimos „idilės griovėjas“. Kita paslaugų gavėja L. S. dalinosi, kad niekada nebuvo nusiteikusi prieš socialinį darbuotoją. Anot moters, ji žinojo, kad tai asmuo, padedantis šeimoms, kai joms to reikia. L. S. pasakojo gerai prisimenanti pirmą susitikimą su socialine darbuotoja, kaip jos maloniai bendravo, tačiau moters mintyse kirbėjo: „kam man to reikia, juk aš ir pati galiu susitvarkyti savo pačios gyvenimą, man nereikia jokios išorinės pagalbos, nenoriu, kad kažkas pašalinis lįstų į mano asmeninį gyvenimą.“ Trečioji paslaugos gavėja J. A. teigė, kad pirmą kartą susidūrusi su socialiniu darbuotoju jautė didelę baimę, kadangi buvo girdėjusi, jog socialinis darbuotojas atima iš tėvų vaikus. Moters teigimu, ji jautė didelę neapykantą socialiniams darbuotojams, negalėjo jų pakęsti.

Socialinis darbas dažnai apibūdinamas kaip profesinė veikla, kuri yra skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais per santykį su aplinka. Žvelgiant į šią profesiją iš praktinės perspektyvos, kai kiekvieną dieną darbuotojas susiduria su klientu, kuris turi sunkumų, yra purtomas sukrėtimų ir kitų skaudžių įvykių, pradedi suprasti, kad ši profesija nėra tik apie pagalbą. Socialinis darbas liudija apie tikėjimą žmogumi net tada, kai jis pats nebetiki savimi. Nėra lengva pelnyti žmonių pasitikėjimą, tačiau tai būtina padaryti dirbant šį darbą ir tik radus kelią į žmogaus širdį socialinis darbuotojas gali teikti jam kokybiškas paslaugas. Tai gali patvirtinti J. A., kurios teigimu, tik bėgant laikui socialinei darbuotojai pavyko įgyti jos pasitikėjimą ir užmegzti tvirtą ryšį. Moteris teigė, kad tik po ilgo laiko supratusi, kad socialinio darbuotojo tikslas yra jai padėti. V. B. taip pat pasakojo, kad jai reikėjo nemažai laiko suprasti, pripažinti ir priimti esamą savo šeimos situaciją, įvardinti visas savo problemas ir pripažinti, jog socialinio darbuotojo pagalba šeimai yra naudinga ir būtina. Anot V. B., požiūris į socialinį darbuotoją ėmė kisti, kai ji nuolankiai pripažino sau pačiai savo problemas (alkoholizmą) ir ėmė nuosekliai priimti visas siūlomas socialinio darbuotojo paslaugas. L. S. antrino, kad bėgant laikui, o ypač po skaudaus įvykio, kai grėsė vaikų netekimas, socialinė darbuotoja tuo metu jai padėjo. L. S. teigimu, darbuotoja padėjo suvokti, ką ji daro ne taip. Atsirado pasitikėjimas darbuotoja, stiprėjo ryšys su ja. Moteris teigė gerai pamenanti, kai socialinė darbuotoja užrašė savo asmeninį telefono numerį ir leido kreiptis į ją bet kuriuo paros metu. L. S. teigia mananti, kad socialinis darbuotojas yra vertas pagarbos žmogus, kurio tikrai nereikia bijoti.

Viena iš pagrindinių socialinio darbo ypatybių yra ta, kad tai dinamiška veikla, kiekvienas atvejis yra unikalus. Socialiniai darbuotojai, nors ir turi daug įvairios metodikos, tačiau šablono, tinkančio kiekvienam atvejui, nėra. Kiekvienas atvejis yra sprendžiamas individualiai. V. B. dalijosi, kad jos šeimai priskirtas socialinis darbuotojas buvo orientuotas į jos šeimos gerovę, ji jautė nuolatinį palaikymą, motyvavimą, darbuotoja buvo pastebimai empatiška. L. S. pasakojo, kad anksčiau niekada nebūtų pagalvojusi, kad jai praverstų apsilankyti pas psichologą. Ji pirmą kartą išgirdo apie mediatoriaus paslaugas. Moteris džiaugėsi gautomis paslaugomis ir teigė jaučianti nepamatuojamą naudą, kurią gavo konsultacijų metu. Vyrui buvo pasiūlyta gydytis priklausomybės ligų centre, jis baigė gydymo programą, jau beveik ketveri metai kaip jis blaivus, periodiškai vis dar apsilanko anoniminių alkoholikų susitikimuose.  Anot L. S., tokie teigiami pokyčiai šeimoje įvyko tik socialinės darbuotojos dėka, kuri juos visą laiką motyvavo ir palaikė. J. A. pritarė ir teigė, kad su socialinės darbuotojos pagalba jai pavyko įgauti daugiau pasitikėjimo savimi, pagerinti santykius su vaikais, atsisakyti žalingų įpročių.

Socialinio darbo profesijoje stebimos tendencijos, kai daug žmonių baigia socialinio darbo studijas, pradeda dirbti šį darbą, tačiau šioje srityje užsilieka tik tie socialinio darbo atstovai, kurie nestokoja žmogiškųjų vertybių, įgyja aukštas profesines kompetencijas. V. B. teigė, kad yra labai dėkinga socialiniams darbuotojams, kurie dirbo su ja ir jos šeima. Moteris teigia, mananti, kad gavo kompetentingų specialistų pagalbą, nes be jų nežinia, kokia būtų jos šeimos baigtis. Šiuo metu V. B. jaučiasi „susidraugavusi“ su savo priklausomybe, jokiu pavidalu alkoholio nevartoja beveik 4 metus. Anot V. B., jos gyvenimas pasikeitė kardinaliai: ji pažino savo ligą/priklausomybę, išmoko ją valdyti ir tinkamai stebėti bei analizuoti save, atrado savo stipriąsias puses, šiandien dirba mylimą darbą, kuriame turi galimybę nuolat tobulėti, jaučiasi stipri finansiškai, turi kokybišką laiką su savo šeima, yra stipriai motyvuota nepalūžti ir užtikrinti savo, bei savo vaikų gerovę. L. S. teigė, kad labai džiaugiasi pažintimi su socialine darbuotoja. Anot moters, jos šeima gavo didžiulės naudos, nes tik socialinio darbuotojo pagalbos dėka jos šeima nesubyrėjo, tapo tvirta, jos ir vyro požiūris į gyvenimą pasikeitė. L. S. džiaugėsi, kad  už kelių mėnesių bus 4 metai, kai jos vyras visiškai atsisakė alkoholio, ir dėl to ji juo labai didžiuojasi. Moteris teigė nuoširdžiai mananti, kad viso šito jiems nebūtų pavykę pasiekti be socialinės darbuotojos pagalbos.

Klausantis paslaugų gavėjų nuomonės pastebima tendencija, kad visuomenėje vis dar vyrauja miglotas, kartais išankstiniais, neigiamais stereotipais apipintas socialinio darbuotojo profesijos matymas ir supratimas. Kita vertus, džiugina tai, kad socialinio darbo specialistams pavyksta užmegzti kontaktą netgi su neigiamai ar priešiškai nusiteikusiais žmonėmis, padėti jiems identifikuoti ir spręsti problemas, pasiekti geriausių, šeimos interesus atitinkančių rezultatų ir pakeisti neigiamas nuostatas apie socialinį darbuotoją. Sėkmingos paslaugų gavėjų patirtys leidžia tikėtis, kad ateityje visuomenė vis palankiau vertins socialinio darbuotojo atliekamą vaidmenį ir iškilus problemoms pagalbos savarankiškai ir drąsiai kreipsis į socialines paslaugas teikiančias įstaigas.

Straipsnio autorė:

Elektrėnų socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkė Venanta Jankauskienė